Bajorija skirstoma į smulkiąją, vidutiniąją ir stambiąją. Tačiau istoriografijoje nėra numatyta, kas dar priklauso bajorijai, o kas diduomenei.

Bajorija suvokiama kaip kilmingų asmenų grupė, kurios nariai pasižymėjo nevienodu ekonominiu pajėgumu ir kurie gaudavo valdyti, administruoti valdovo (valstybines) pilis. Žinoma, kad kai kurie bajorai buvę kunigaikštiškos kilmės, vėliau laipsniškai degradavo. Disponavimas nuosava pilimi XVI a. pirmoje pusėje pasiekė ir LDK bajoriją (viršutinę jos dalį). Tokių bajorų buvo nedaug, nes ir diduomenėje ne visi turėjo pilis.

XVI amžiuje buvo paplitusi praktika, jog bajorija gaudavo laikyti pilis kaip beneficiją (neretai terminuotam laikui) su konkrečiais valdovo įpareigojimais ar kaip įkaitą, tam laikui įprastą kreditavimo formą. Bajorijos valdytos pilys šaltiniuose minimos nuo XVI a. trečiojo dešimtmečio.

Rašytinių šaltinių duomenimis XIV - XV a. sandūroje LDK buvo apie 130 pilių. XV - XVI a. sandūroje - apie 100 valdovo ir tiek pat privačių pilių. XVI a. viduryje - apie 70 valdovo ir apie 90 privačių pilių. Didžioji dalis valdovo pilių buvo išsidėsčiusios Tikrosios Lietuvos, Voluinės ir Palenkės žemėse. Privačių pilių daugiausia buvo Voluinėje, Palenkėje, Kijevo žemėje, Tikrojoje Lietuvoje.

Pagal Vytauto Volungevičiaus knygą "Pilies šešėlyje"