2018 m. vasario 16 d. Kudirkos Naumiestyje buvo atidengtos atminimo lentos Lietuvos kariuomenės kūrėjams savanoriams – jų tarpe įrašyti Jonas ir Antanas Geležiūnai – Kristinos Giedraitienės, LDK kilmingųjų palikuonių bendrijos narės ir LGHD tarybos narės, močiutės broliai. Džiaugiamės bendradarbiavimu su Kudirkos Naumiesčio seniūnija, įamžinant protėvių atminimą.

Nuotraukų autorius Kazys Daugėla

      Nušlamėjo trispalvių šilkai, baigė rusenti šimtmečio laužai... Modernios Lietuvos valstybingumo šventė liks nuotraukose, prisiminimuose ir ... „Kaip sutikai Vasario 16-ąją?“. Sukasi Istorijos ratas. 1918 ųjų Lietuvos būtį įprasminus Lietuvos Tarybos Aktu dėl nepriklausomybės, vienu iš svarbiausių valstybės uždavinių tapo ginkluotųjų Lietuvos pajėgų kūrimas.
       Nors 1918-ųjų lapkričio 23-iąją buvo išleistas įsakymas kariuomenei organizuoti pirmąjį lietuvių pėstininkų pulką, iki pat gruodžio pabaigos „šioje srityje nedaug ir tebuvo padaryta. (...) Vokiečiams ruošiantis palikti Vilnių, prie jo artinosi bolševikai. Pačiame Vilniuje ir jo apylinkėse organizavosi lenkai. Padėtis darėsi vis grėsmingesnė“ ( Leščius V. Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918–1920 m. 2004 m. Vilnius.) Viltingai, nerimastingai aidėjo 1918 m. gruodžio dvidešimt devintosios atsišaukimas tautai... „Ne kartą Lietuvos priešai norėjo uždėti ant mūsų nepakeliamą jungą, bet mūsų Tėvynė nenugalėta. Ji gyva... Šiandien Lietuvos likimas mūsų pačių rankose. Nelaukdami toliau nė valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgia valdyti ginklą, stokime visi į Lietuvos Krašto Apsaugą. Būrių būriais eikime iš kaimų, viensėdijų, miestų ir miestelių, eikime iš visų Lietuvos kraštų laisvės ir Tėvynės ginti... Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokim priešams kelią, pakelkim žygį už mūsų Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę!“  Ir Tauta pakilo į kovą už būtį, laisvę. Į kariuomenės eiles su pasitikėjimu, ryžtu, tvirtai apsisprendęs „atsiliepė daugiausia sodžiaus jaunimas (...) iš mūsų šiaudinių pastogių, iš mūsų plačiųjų laukų, kuriuose jie augo, ir iš mūsų lietuviškos šeimos, kurioje jie pasisėmė sveikos dvasios“ (Ruseckas P. Savanorių žygiai. (Fotografuotinis leidimas). 1991 m. Vilnius). Senolių, tėvų širdyse gyvas patriotizmas, meilė Tėvynei buvo ugdomi net sunkiausiais sukilimų, priespaudos, laisvo lietuviško žodžio draudimo metais. Nuo pat „Aušros“, „Varpo“ netilo gausmas, budinęs lietuvio sielą: „Kelkite, kelkite, kelkite...“ Visoje Lietuvoje pradėti steigti savanorių telkimo punktai.  Naujųjų 1919-ųjų metų proga: „...Jūs, karininkai ir laisvanoriai, stoję į eiles Tėvynės gynėjų, stoję visi su karštu noru iškovoti Jai tą nepriklausomybę; parodykime savo darbais, kad mes tikrai esame sūnumis Lietuvos, kad mums vien tik rūpi mūsų Tėvynės laisvė. Dėkinga bus mums Tėvynė (...) ir mūsų ainiai, kaipo tikriems Tėvynės mylėtojams. Tėvynės gynėtojams.“  (Ištrauka iš 2-ojo pėstininkų pulko vado V. Glovackio sveikinimo savanoriams LCVA. F. 514, Ap. 1, B. 4. 1919-01-01 Įsakymas Nr. 10 antrajam pėstininkų pulkui.) Šie žodžiai – šimtmečio gija, Lietuvos miestuose ir miesteliuose sujungianti kartas - atminimo lentose įrašant Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių vardus. Istorijos ratas... Kaip 1919 metų sausio mėnesį jaunieji tėvynės gynėjai rinkosi ir savanorių registracijos vietoje Kudirkos Naumiestyje, taip ir 2018 -ųjų vasario 16-ąją, kylant Lietuvos vėliavai, gaudžiant bažnyčios varpams tarėme jų vardus – jaunuolių ir vyrų, skubėjusių iš gretimų sodžių ir sodybų, bičiulių ir kaimynų - apgynusių Valstybę. Tebus jie su mumis, tebus tariami jų vardai...