Sausio 13-ąją,

1991 metų sausio 12-oji prasidėjo kaip eilinė nerami diena. Kadangi jau nuo praeitų Kūčių laukėme galimo Aukščiausiosios Tarybos (AT) puolimo, tai buvome  jau šiek tiek psichiškai  „atbukę“ Kiek gi laiko gali būti emociškai budrus ?

Vytautas Landsbergis retai išvykdavo iš AT į namus.  Dažniausiai tik pernakvoti.  Ir tai ne kiekvieną dieną.  Bet į sausio 12 dienos pabaigą buvo susidaręs įspūdis, kad neramumų daugiau tą dieną nebus. Nezinau , kaip tai galėjo atsitikti, kas tai leido  ir  ar iš viso mano vadai buvo informuoti, bet pavakarę V.Landsbergis netikėtai susiruošė parvažiuoti į savo namus Žveryne. Aišku jį ten ir nuvežėme , kaip priklauso, su pilna palyda. Tą dieną buvo mano pamaina, tad visam eskortui aš ir vadovavau. Palikę AT pirmininką namie ilsėtis, grįžome atgal į AT. 

Tomis dienomis mes bazuodavomės V.Landsbergio sekretoriato patalpose. Po kiek laiko į sekretoriatą užsuko žmogus iš AT aptarnaujančio personalo. Priėjo prie manęs ir pakvietė kartu  nusileisti į elektrikų kambarėlį rūsyje. Ten pamačiau V.Landsbergio patarėją , kaip reta aukšto išsilavinimo ir erudicijos žmogų. Bet jo būsena buvo kažkokia keista. Sėdejo “stiklinėmis” akimis,  “atsijungęs” nuo pasaulio,  bet buvo ne girtas, o kažkoks pusgyvis. Pranešiau apie tai AT Apsaugos skyriaus vadovui, Artūrui Skučui. Ir jis kazkur V.Landsbergio patarėją išgabeno. Manęs  ir tuomet,  ir vėliau daug kas apie šį įvykį  klausinėjo. Spėliojo, ar  V.Landsbergio patarėjui nebuvo įberta  kokių narkotikų.

Atsimenu, kaip keli Aukščiausiosios Tarybos  nariai užsipuolė kapitoną Eivę, amerikiečių ‘žaliąją beretę’ , dėl Molotovo kokteilių darymo ir agitavimo kuo daugiau jų pagaminti.  Keli  politikai labai piktinosi ir konkrečiai klausė Eivės, kodel jis tai liepia daryti jaunam vaikinui. Eive atsakė: “ Tas vaikinas čia gina savo Tėvynę”.

Turėjome du AK47 automatus. Dar du AK47 turėjo mūsų skyriaus kontraatakos grupė. Visi kiti buvome ginkluoti keletų TT ir Makarov pistoletų. Likusieji  ginklai buvo arba medžiokliniai šautuvai, arba II pasaulinio karo laikų „egzotika“. Dar turėjome mažo kalibro ginklų ir keletą granatų. Pastate dar buvo labai daug priruošta Molotovo kokteilio butelių. Čia aprašiau tik Apsaugos skyriaus ginkluotę. Neminiu išlaužtų metalinių laiptų turėklų ir visokių panašių “šaltų” ginklų.  Dauguma Apsaugos skyriuje dirbusių  sportininkų pasitikėjo ir savo fiziniais-koviniais gebėjimais.  Kaip ir, beje, gal net labiau, Seimą ginę sportininkai. O gal tai buvo savęs psichologinis palaikymas? Ginklu gi ,kaip sakiau, mažai buvo….Patį AT Pirmininką  buvome aprengę neperšaunama liemene, atlaikančia pistoleto kulką. Tokių  liemenių turėjome keturias.

Toliau pasakoju, kas vyko sausio 12-ąją. Apie 22 val vakaro mums pranešė kad prie Ministrų tarybos susirinkusi agresyvi minia bandė įsiveržti į pastato vidų , bet nepasisekė.  Baiminomės, kad panašus incidentas neįvyktų ir prie Parlamento. Prie mūsų AT pagrindinio įejimo buvo pastatyta nedidelė, maždaug  metro aukščio metalinė segmentinė tvorelė. Ta tvorelė buvo skirta apsaugoti paradines duris ir prie jų esančią aikštelę. O už tvorelės jau stovėjo minia žmonių. Baiminomės, kad jų tarpe gali būti ir įsimaišiusių provokatorių ar net civiliai persirengusių sovietinių desantininkų.  Tuometinis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius išėjo kreiptis į minią, kvietė žmones skirstytis, nesibūriuoti. Ligi šiol nesuprantu, kodėl Audrius būtent taip elgėsi.  Gal norėjo išvengti aukų ar provokacijų?  Kai A.Butkevičius išėjo kalbėtis su žmonėmis,  aš, Jonas Paulikas ir dar keli vyrai, kažkieno iš mano vadovybes paliepimu,  turėjome jį saugoti.  Jonas buvo ginkluotas mano nuosavu Antro Pasaulinio karo pistoletu Parabelum. Situacija iš šalies atrodė šiek tiek komiška, nes A.Butkevičius – nedidukas, o J.Pauliko ūgis – du metrai.  Audrius, pamatęs savo pašonėje stūksantį  Joną,  pradėjo šaukti “ nulipk nuo tvoros!” Buvo gana juokinga net ir tokioje padėtyje, kai laukėme ar šūvio, ar dar kokios  nors provokacijos.

Apie kokią 22. 30 prie manęs priėjo Stasys Sabalius, jis buvo asmenų apsaugos padalinio vadas, ir sako:“ Antanai, tyliai, ramiai sėdame į privačią mašiną ir važiuojam  į Žvėryną AT Pirmininko parvežti”.

 Pasiėmėm mūsų abu “kalašus”. Sėdome į smėlio spalvos “Žiguliuką”. Stasys vairavo, na ,o aš saugojau. Atvežėme V.Landsbergį iš namų, matyt, ką tik iš dušo, dar šlapiais plaukais, atgal į AT rūmus.  Beveik niekas net nepastebėjo, kad V.Landsbergis buvo išvykęs.  Tik daug vėliau, jau ne vienai dienai praėjus, aš pagalvojau, kas gi būtų tada įvykę, jei V.Landsbergis būtų patekęs į rankas Vilniuje jau patruliuojantiems sovietų desantininkams. Ar netyčia būtų atpažintas kokio nors “jedinstvenininko”.  Ar užkluptas savo bute Žvėryne. Kažin, kaip tada mūsų Sausio 13-oji  būtų pasibaigusi?

Sugrįžus AT Pirmininkui,  jau įsisuko visiems žinomi vakaro bei nakties iš sausio 12-osios į 13-ąją  įvykiai. Aš visą tą naktį buvau šalia V.Landsbergo. Atsimenu skambučius, pranešančius sekretoriatui apie aukas. Atsimenu V.Landsbergio skambučius į užsienį visiems įmanomiems Lietuvos  draugams. Atsimenu  V.Landsbergio  tos nakties skambutį Michailo Gorbačiovo kažkokiam pavaduotojui.Norėjo susisiekti su M.Gorbačiovu.  Kai tas pavaduotojas pranešė, kad Gorbio neranda, V. Landsbergis liepė perduoti M.Gorbačiovui, kad  šis yra žmogžudys.

Sausio 13-osios nakties įvykius ir savo tuometinę dvasinę būseną atsimenu tik fragmentiškai. Pranešimai apie tankus.Apie aukas. Apie užimtą Televizijos bokštą. Ėjimas , vos ne bėgimas paskui V.Landsbergį rūmų koridoriais. Šalia mūsų dar buvo prisijungusi grupelė rūmų gynėjų. Jie mus lydėjo priekyje ir iš paskos. Atsimenu, kad jie kažkodel labai “karingai” trankė kabinetų duris. Atsimenu,  kaip V.Landsbergis prieš pat tragediją prie TV bokšto dar spėjo, berods, kelis kartus per televiziją  kreiptis į  Lietuvos žmones. Buvo įsitempes, bet ramus ir apsisprendęs. Jau anksčiau buvo mums pareiškęs, kad iš Parlamento jis nesitrauks, nors buvome ir paruošę mašinas su naujais numeriais. Atsimenu, kaip sedėjau posėdžių salėje, kai buvo tvirtinama Gedimino Vagnoriaus vyriausybė. Kaip buvo stengiamasi rasti kažkur dingusį ankstesnį premjerą Albertą Šimėną. Mes turejome tikrai gerą FM radijo ryšį, bet stotelių akumuliatoriai išsikraudavo,  o per tokį stresą – žiurėk,  ir įsidėdavome atsarginį, bet nepakrautą elementą. Panašu, kad taip atsitiko  ir A.Šimeną saugojusiam mano kolegai Andriui.  Kitą dieną į  AT sekretoriatą paskambino Andriaus motina. Sekretorė žinodama , kad mes abu Kauniečiai ir geri draugai, pakvietė mane pakalbėti telefonu. Andriaus motiną manes paklausė: Antanai, Andrius negyvas ? Ka galėjau jai pasakytį? Nieko nežinojome. Visko buvome prigalvoję. Aš jai pamelavau, kad Andrius vykdo specialia užduotį ir mes su juo palaikome ryšį....

Po kelių metų A.Butkevičius man pasakė , kad žiūrėjo, kaip aš posedžių saleje klausausi parlamentarų kalbų ir užtaisinėju atsargines automato dėtuves. Anot A.Butkevičiaus,  jį tai labai apramino. Suprato, kad priešinčiausi. O aš tada maniau, kad gyvas neliksiu, laukiau puolimo. Kaip jau minėjau ,telefonai rūmuose kažkodėl veikė. Linija nutraukta nebuvo. Nutaikęs minutę, apie pusę trijų nakties paskambinau Į Kauną  tėvui ir atsisveikinau. Tėvas mane padrąsino, kad jam yra buvę ir sunkiau gyvenime, bet viskas gerai baigdavosi. Mano tėvas II Pasaulinio karo metais buvo kariaves prieš sovietus Rytų fronte, po to kalėjo  lageryje prie Intos. Žinojau tai, ir  tai mane dar labiau sutvirtino. O prieš tai man kunigas Robertas Grigas buvo pakabinęs Šv. Pranciškaus Asyžiečio kryželį, kurį kartu su savo asmeniniu žetonu nešiojau ant kaklo, kuriuos ir dabar dar turiu. Tai irgi guodė. Atsimenu priesaiką pagrindiniame rūmu vestibiulyje. Ją priiminėjo A.Butkevičius.  Mes,  keli  ATAS vyrai,  priesaiką priiminėjome ant laiptų. Galvoju, kiek aš tų priesaikų esu davęs Lietuvai? Kada ta pirmoji buvo?

AT rūmuose buvo nemažai uniformuotų gynėjų. Ir ne tik iš Lietuvos, atsimenu ir ukrainietį. Ryškiai išsiskyrė Gediminas Jankus, vilkėjęs paradinę šaulio uniformą. Drąsus vyras. Aš mūvėjau džinsus, vilkėjau megztinį ir džinsinę liemenę. Avėjau sportbačius. Aišku, turėjau dujokaukę ir  buvau tiesiog apsikarstęs automato dėtuvėmis bei atsarginiais šoviniais.

Sausio 13-osios paryčiais viskas aprimo, vienas po kito trumpai snustelėjome ant sekretoriato minkštasuolių.  Ryte iš Maskvos atvyko taip iš vakaro laukta sovietų deputatų delegacija. Aiškino,  kad buvo užlaikyti Minske.  Komedija ir tiek…. Vienas jų delegacijos  narys sekretoriate rado mano seniau pamestą pistoleto tūtelę. Čiupo ją apžiūrinėti. Durniumi apsimetė. Sako - va kalbate, kad beginkliai žmonės prie TV bokšto žuvo, bet turbūt ne beginkliai, jei iššauto šovinio tūtelė net čia, kabinete ant grindų  voliojasi.

 Sausio 13-osios diena, aišku, buvo nervinga, pavakary neramiai laukėme kruvinų nakties įvykių  pasikartojimo, bet naktis buvo rami, nors ir įtempta. Berods tą dieną žmonės pradėjo nešti armatūrą  iš  šalia  veikusios statybvietės  ir tvirtinti ant Seimo langų. Parlamento viduje riogsojo smėlio maišai ir ant kiekvieno kampo  - dėžės su dujokaukėmis.  Vel sumigome paryčiais.Aš kažkada buvau jūreiviu, tad  pasiūliau budėti pamainomis (“vachtomis)) kaip laive. Aštuonias valandas dirbi – aštuonias ilsiesi.  Atrodo,  pasirinkome 6 per 6 formatą. Taip ir tęsėsi po to eilę dienų. Valgėme,  kas papuola ir kada papuola. Nors žmonės atnešdavo tikrai skanių dalykų. Miegojome irgi kur papuola. Aš buvai isitaisęs miegoti Aukščiausiosios Tarybos sekretoriaus Liudviko Sabučio kabinete. Į namus parsiradau kokiai dienai  tik po gero mėnesio.

Teksto autorius - Anton von Gravrock, buvęs Aukščiausios Tarybos  Atkūriamojo Seimo Apsaugos Skyriaus vyriausiasis specialistas, AT Pirmininko asmens sargybinis, pamainos vyresnysis.