Š. m. lapkričio 11 d. būdamas Aukščiausiuoju Riterijos Dvasiniu ganytoju, LDK istorinės atminties organizacijų vyriausiu Kapelionu, buvau įpareigotas dalyvauti Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje, kurioje vyko LDK kilmingųjų palikuonių ir Šv. Adalberto – LDK – riterių ordino inauguracija.  Kartu su klebonu dr. Sauliumi Pauliumi Bytautu OFM aukojau šv. Mišių auką už LDK protėvius; ir dalyvaujant iškilmingoje ceremonijoje pašventinau Kilmės liudijimus bei šv. Adalberto riterių ordino insignijas.

Tądien dėkojau Dievui už galimybę pirmąkart aukoti šv. Mišių auką šioje Šventovėje (ačiū klebonui už galimybę kartu aukoti šv. Mišių auką). Atvykau nusilenkti Žemaičiams – drąsiems ir energingiems žmonėms, sugebėjusiems saugoti tikėjimą.

Kadangi krikščionybę norėta įskiepyti prievarta – kalaviju, 1415 metais į Bažnyčios susirinkimą, vykusį Konstance – Vokietijoje, 60 žemaičių bajorų, anot padavimo, atvažiavo auksiniais ratais. Žemaičiai skundėsi Livonijos ir Vokiečių ordinu, prašydami įkurti atskirą vyskupystę. Šių bajorų dėka surengta diskusija, tapusi ne tik tautų ir žmogaus teisių idėja, bet vėliau virtusi ir pagrindu tautų ir žmogaus teisių deklaracijai.

Atkaklių bajorų prašymas liko įvykdytas: po dvejų metų įsteigta Žemaičių vyskupystė, kuri užėmė didesnį plotą nei dabartinė Lietuva. Varniuose įsteigtas Vyskupystės centras, konsekruotas pirmasis Žemaičių vyskupas Motiejus.

Kad būtų patogesnis susisiekimas su savo ganytojais, Žemaičių vyskupystė vėliau padalyta į Kauno arkivyskupiją, Telšių ir Panevėžio vyskupijas. 1926 metais popiežius Pijus XI bule „Lituanorum gente“ įkūrė Lietuvos Bažnytinę Provinciją. Tais pačiais metais įsteigta ir Kaišiadorių vyskupija, kurios didžiąją dalį sudarė buvusios Vilniaus vyskupijos dalis, likusi Lietuvos pusėje okupavus Vilniaus kraštą. (Ilgą laiką Vilnius priklausė Baltstogės dekanatui. Lankydamas gimines Lenkijoje, pietavau pas Baltstogės dekaną, kuris pasididžiuodamas sakė, jog jo jurisdikcijai priklauso Vilniaus kraštas. Lietuvos Bažnyčios provincijos ribos baigtos tvarkyti tik Popiežiaus Jono Pauliaus II dėka.)

Visais laikais, kai Bažnyčia ir Tikėjimas buvo persekiojamas, aš lenkiau galvą už žemaičių drąsą. Caro laikais jie ištvėrė Kražių skerdynes, dar labiau sutelkusias tikinčiuosius. Istorija liudija, kad 1892 m. gruodžio 24 d. caro valdžia uždarė Kražių benediktinių vienuolyną, norėjo panaikinti kapines, nugriauti bažnyčią, nors tikintieji prašė Vilniaus generalgubernatoriaus paversti ją parapijos bažnyčia.

Nuo 1893 m. rugsėjo 13 d. žemaičiai saugojo bažnyčią dieną naktį. Lapkričio 21 d. atvykęs Kauno gubernatorius įsakė policininkams išvaryti apie 400 budėjusių žmonių. Kražiškiai pasipriešino, tik sekančią dieną kazokai jėga įveikė tikinčiuosius.

Sovietų okupacijos laikais parodė tautos ištvermę ir iškentę Rainių miškelio tragediją.

Žemaičių Kalvarija ir šiandien sukviečia tūkstančius žmonių į Didžiuosius Kalvarijos atlaidus ir garsias Kryžiaus kelio koplyčias. Nors daugumoje Lietuvos vietų sovietai išsprogdino Kalvarijų koplyčias, tik žemaičių tvirto tikėjimo ir pasiaukojimo dėka, jų koplyčios liko nepaliestos. Kodėl? Čia parodyta neeilinė ištvermė: jie - vyrai, moterys ir vaikai, suėję į vidų, budėjo dieną ir naktį, sakydami: „Sprogdinkite su mumis“. Jono Pauliaus II pasakyti žodžiai, kad Lietuva „nuėjo ilgą, skausmingą kelią į laisvę ir išgarsėjo kaip kankinių ir išpažinėjų žemė“, labiausiai tinka Žemaitijai.

Žemaičių vyskupystė jau nuo pat egzistavimo pradžios pasižymėjo ne tik kryžių, koplyčių ir koplytstulpių, bet ir medinių bažnyčių gausa, gražiomis tradicijomis. Unikalus toks drąsos pavyzdys – Žemaičių Kalnų giedojimai. Žemaičių neišgąsdino ir neišvaikė nei caro valdžia, nei sovietų laikai. Džiaugiuosi, kad norima Žemaičių Kalnus įtraukti į UNESCO paveldą.

Būdamas vikaru, su Biržų ir Kupiškio tikinčiaisiais vykdavome į Didžiuosius Kalvarijų atlaidus. Tikintieji pamatė, kaip minia žmonių ėjo giedodama Kryžiaus kelią su vėliavomis ir dūdų orkestru, po baldakimu nešina Šv. Kryžiaus relikviją.  Mes pasijausdavome esantys kitame – ne Tarybų valdžios pasaulyje. Visi mūsų maldininkai stebėdavosi gausiomis apeigomis – tarsi būtų Nepriklausomoje Lietuvoje. Man teko garbė porą kartų tarti žodį dviejose koplyčiose. Einant Kryžiaus Kelią, giedant  giesmę ir kalbant maldą, žmonės, dalyvaujantys pirmąkart tuose Kryžiaus Keliuose – kur meldžiamasi pagerbiant Kristaus Kančią ir Mirtį ant Kryžiaus, gulasi kryžiumi, o kiti meldžiasi iškėlę rankas. 

Esu dėkingas, kad nuvalomos amžių dulkės nuo istorijos ir žymių asmenybių. Kankinio Vaitiekaus - šv. Adalberto misija tęsiama: įsteigta Šv. Adalberto Riterystė. Dėkoju Danieliui Vervečkai, Artūrui ir Kristinai Giedraičiams, Šv. Adalberto – LDK – riterių ordinui, LDK kilmingųjų palikuonių bendrijai ir LDK atminties rūmų nariams už puoselėjamą patriotinę tautos dvasią. Dėkingas esu ir broliams pranciškonams už gražią bendrystę ir galimybę melstis tomis intencijomis.

Atvykęs į Lietuvą Popiežius Pranciškus pasakė: „Neužmirškite savo tautos šaknų.“ Jos tikrai reikalingos, jei norime eiti į gražią ir dorovingą mūsų tautos ateitį.  

Dėkingas kun. klebonui dr. Sauliui Pauliui Bytautui OFM, supažindinusiam su bažnyčios požemiais – Chodkevičių šeimos sarkofagais, esančiais kriptoje, kurie sovietų laikais buvo išniekinti, ir papasakojusiam apie žiauriai nukankintus ir gyvus užmūrytus vienuolius.

Pagarbiai,

kan.  Stanislovas Krumpliauskas