ŠINKEVIČIUS Jakubas (Jakub Szynkiewicz)

Lenkijos musulmonų muftijus, filosofijos mokslų daktaras, orientalistas gimė 1884 m. balandžio 16 d. Liachovičiuose.1904 m. baigė Minsko realinę gimnaziją.
Studijavo Peterburgo technologijos institute, iš kurio 1910 m. perėjo į Peterburgo universiteto Rytų kalbų fakultetą. J. Šinkevičiui besimokant IV kurse, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Pašauktas į kariuomenę, iki 1917 m. išbuvo fronte. 1918–1919 m. kartu su Lenkijos ir Lietuvos totorių bendruomenės aktyvistais dalyvavo kuriant Krymo Liaudies Respubliką. 1919 m. išvyko į Lenkiją. Tais pačiais metais gavo besikuriančios Lenkijos valstybės paramą ir išvyko tęsti nutrauktų orientalistikos ir filosofijos studijų į Berlyno universitetą.

Jas baigė 1925 m. ir įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Po studijų trumpai gyveno Berlyne, dirbo vertėju ir užsienio kalbų mokytoju. 1925 m. gruodžio 29 d. Vilniuje susirinkęs
Lenkijos musulmonų suvažiavimas J. Šinkevičių išrinko Lenkijos musulmonų muftijumi.
J. Šinkevičius buvo gerai žinomas islamo pasaulyje. 1926 m. dalyvavo Pasauliniame musulmonų kongrese Kaire, 1930 m. lankėsi Eigipte, Hidžaze (dabar Saudo Arabijos teritorija), Sirijoje ir Palestinoje. Jam audienciją suteikė Egipto karalius Fuadas I. 1930 m. J. Šinkevičius atliko hadžą (piligrimo kelionę) į Meką ir Mediną, 1932 m. lankėsi Turkijoje ir pakartotinai Egipte, 1937 m. Indijoje.

J. Šinkevičius mokėjo 10 kalbų, tarp jų arabų, turkų ir persų. Į lenkų kalbą išvertė atskiras Korano suras ir jas išleido (1935). Jam vadovaujant buvo sureguliuoti musulmonų bendruomenės juridiniai santykiai su valstybe. 1936 m. balandžio 21 d. buvo priimtas įstatymas „Dėl valstybės santykio su Musulmonų religine sąjunga Lenkijos Respublikoje“. Buvo Lenkijos orientalistų draugijos narys, Vilniaus Stepono Batoro universitete planavo įsteigti Rytų kalbų studijas.

1939 m. lapkričio 25 d. tapo Lietuvos Respublikos piliečiu. Antrojo pasaulinio karo metu gyveno Vilniuje. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje išgelbėjo apie 200 įvairių tautybių Vilniaus inteligentų, sudarydamas jiems galimybę pasitraukti į Vakarus. 1944 m. pasitraukė iš Lietuvos. Iki 1957 m. gyveno Kaire, po to apsigyveno JAV, kur 1966 m. lapkričio 1 d. mirė. Buvo vedęs Lidiją Talkovską, su kuria susilaukė sūnaus Džemilio (g. 1928-10-18).

Lietuvos pilys nusivalo užmaršties dulkes

Lietuva nėra ta šalis, kurioje būtų gausybė vaizduotę žadinančių pilių, be to, ir tie negausūs istorijos reliktai neretai stovėjo apgriuvę ir menkai prižiūrimi. Tačiau pastaraisiais metais Lietuvos pilys kyla naujam gyvenimui.

Laimius STRAŽNICKAS

Medininkai. Pilies bokšte - muziejus

Vos už 26 kilometrų nuo Vilniaus nutolusiuose Medininkuose didingus mūsų istorijos laikus mena didžiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) aptvarinė pilis, užimanti apie 2 ha plotą (su apsauginiais grioviais ir pylimais - 6,5 ha).

Istorikai iki šiol ginčijasi, kada Medininkuose pastatyta pirmoji pilis. Vis dėlto dauguma linkę manyti, kad pilis čia turėjo stovėti jau Gedimino valdymo laikais (1316-1341). Pirmą kartą ji paminėta 1387 m. Istoriniai šaltiniai mini, kad 1402-aisiais Kryžiuočių ordinas pilį sudegino. Manoma, jog nukentėjo tik ją juose mediniai gynybiniai įtvirtinimai, o pati pilis neturėjo būti labai suniokota, nes iš čia 1415 ir 1426 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas siuntė laiškus.

Yra žinoma, kad XV ir XVI a. sandūroje vidiniame pilies kieme esančias gynybines konstrukcijas ir pastatus nusiaubė gaisras. Po jo tvirtovė neatsigavo. Nuo XVI iki XX a. pr. pilyje buvo įkurtas dvaras su pastatais, daržais ir sodais.

Dar visiškai neseniai pilies teritorijoje galėjo lankytis bet kas, čia ganėsi karvės. Tačiau dabar vaizdas - jau kitoks: Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšomis senieji mūrai buvo sutvirtinti, uždengti čerpių stogeliais, atstatytas pilies šiaurės rytų bokštas. Jame įsikūrė keturios ekspozicijų salės.

Apatiniame aukšte eksponuojamos patrankos, akmeniniai sviediniai, archeologiniai radiniai. Taip pat supažindinama su LDK mūro pilimis, sudariusiomis gynybinių įtvirtinimų sistemą.