Š. m. lapkričio 11 d. būdamas Aukščiausiuoju Riterijos Dvasiniu ganytoju, LDK istorinės atminties organizacijų vyriausiu Kapelionu, buvau įpareigotas dalyvauti Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje, kurioje vyko LDK kilmingųjų palikuonių ir Šv. Adalberto – LDK – riterių ordino inauguracija. Kartu su klebonu dr. Sauliumi Pauliumi Bytautu OFM aukojau šv. Mišių auką už LDK protėvius; ir dalyvaujant iškilmingoje ceremonijoje pašventinau Kilmės liudijimus bei šv. Adalberto riterių ordino insignijas.
Tądien dėkojau Dievui už galimybę pirmąkart aukoti šv. Mišių auką šioje Šventovėje (ačiū klebonui už galimybę kartu aukoti šv. Mišių auką). Atvykau nusilenkti Žemaičiams – drąsiems ir energingiems žmonėms, sugebėjusiems saugoti tikėjimą.
Kadangi krikščionybę norėta įskiepyti prievarta – kalaviju, 1415 metais į Bažnyčios susirinkimą, vykusį Konstance – Vokietijoje, 60 žemaičių bajorų, anot padavimo, atvažiavo auksiniais ratais. Žemaičiai skundėsi Livonijos ir Vokiečių ordinu, prašydami įkurti atskirą vyskupystę. Šių bajorų dėka surengta diskusija, tapusi ne tik tautų ir žmogaus teisių idėja, bet vėliau virtusi ir pagrindu tautų ir žmogaus teisių deklaracijai.
Atkaklių bajorų prašymas liko įvykdytas: po dvejų metų įsteigta Žemaičių vyskupystė, kuri užėmė didesnį plotą nei dabartinė Lietuva. Varniuose įsteigtas Vyskupystės centras, konsekruotas pirmasis Žemaičių vyskupas Motiejus.
Kad būtų patogesnis susisiekimas su savo ganytojais, Žemaičių vyskupystė vėliau padalyta į Kauno arkivyskupiją, Telšių ir Panevėžio vyskupijas. 1926 metais popiežius Pijus XI bule „Lituanorum gente“ įkūrė Lietuvos Bažnytinę Provinciją. Tais pačiais metais įsteigta ir Kaišiadorių vyskupija, kurios didžiąją dalį sudarė buvusios Vilniaus vyskupijos dalis, likusi Lietuvos pusėje okupavus Vilniaus kraštą. (Ilgą laiką Vilnius priklausė Baltstogės dekanatui. Lankydamas gimines Lenkijoje, pietavau pas Baltstogės dekaną, kuris pasididžiuodamas sakė, jog jo jurisdikcijai priklauso Vilniaus kraštas. Lietuvos Bažnyčios provincijos ribos baigtos tvarkyti tik Popiežiaus Jono Pauliaus II dėka.)
Visais laikais, kai Bažnyčia ir Tikėjimas buvo persekiojamas, aš lenkiau galvą už žemaičių drąsą. Caro laikais jie ištvėrė Kražių skerdynes, dar labiau sutelkusias tikinčiuosius. Istorija liudija, kad 1892 m. gruodžio 24 d. caro valdžia uždarė Kražių benediktinių vienuolyną, norėjo panaikinti kapines, nugriauti bažnyčią, nors tikintieji prašė Vilniaus generalgubernatoriaus paversti ją parapijos bažnyčia.
Nuo 1893 m. rugsėjo 13 d. žemaičiai saugojo bažnyčią dieną naktį. Lapkričio 21 d. atvykęs Kauno gubernatorius įsakė policininkams išvaryti apie 400 budėjusių žmonių. Kražiškiai pasipriešino, tik sekančią dieną kazokai jėga įveikė tikinčiuosius.
Sovietų okupacijos laikais parodė tautos ištvermę ir iškentę Rainių miškelio tragediją.
Žemaičių Kalvarija ir šiandien sukviečia tūkstančius žmonių į Didžiuosius Kalvarijos atlaidus ir garsias Kryžiaus kelio koplyčias. Nors daugumoje Lietuvos vietų sovietai išsprogdino Kalvarijų koplyčias, tik žemaičių tvirto tikėjimo ir pasiaukojimo dėka, jų koplyčios liko nepaliestos. Kodėl? Čia parodyta neeilinė ištvermė: jie - vyrai, moterys ir vaikai, suėję į vidų, budėjo dieną ir naktį, sakydami: „Sprogdinkite su mumis“. Jono Pauliaus II pasakyti žodžiai, kad Lietuva „nuėjo ilgą, skausmingą kelią į laisvę ir išgarsėjo kaip kankinių ir išpažinėjų žemė“, labiausiai tinka Žemaitijai.
Žemaičių vyskupystė jau nuo pat egzistavimo pradžios pasižymėjo ne tik kryžių, koplyčių ir koplytstulpių, bet ir medinių bažnyčių gausa, gražiomis tradicijomis. Unikalus toks drąsos pavyzdys – Žemaičių Kalnų giedojimai. Žemaičių neišgąsdino ir neišvaikė nei caro valdžia, nei sovietų laikai. Džiaugiuosi, kad norima Žemaičių Kalnus įtraukti į UNESCO paveldą.
Būdamas vikaru, su Biržų ir Kupiškio tikinčiaisiais vykdavome į Didžiuosius Kalvarijų atlaidus. Tikintieji pamatė, kaip minia žmonių ėjo giedodama Kryžiaus kelią su vėliavomis ir dūdų orkestru, po baldakimu nešina Šv. Kryžiaus relikviją. Mes pasijausdavome esantys kitame – ne Tarybų valdžios pasaulyje. Visi mūsų maldininkai stebėdavosi gausiomis apeigomis – tarsi būtų Nepriklausomoje Lietuvoje. Man teko garbė porą kartų tarti žodį dviejose koplyčiose. Einant Kryžiaus Kelią, giedant giesmę ir kalbant maldą, žmonės, dalyvaujantys pirmąkart tuose Kryžiaus Keliuose – kur meldžiamasi pagerbiant Kristaus Kančią ir Mirtį ant Kryžiaus, gulasi kryžiumi, o kiti meldžiasi iškėlę rankas.
Esu dėkingas, kad nuvalomos amžių dulkės nuo istorijos ir žymių asmenybių. Kankinio Vaitiekaus - šv. Adalberto misija tęsiama: įsteigta Šv. Adalberto Riterystė. Dėkoju Danieliui Vervečkai, Artūrui ir Kristinai Giedraičiams, Šv. Adalberto – LDK – riterių ordinui, LDK kilmingųjų palikuonių bendrijai ir LDK atminties rūmų nariams už puoselėjamą patriotinę tautos dvasią. Dėkingas esu ir broliams pranciškonams už gražią bendrystę ir galimybę melstis tomis intencijomis.
Atvykęs į Lietuvą Popiežius Pranciškus pasakė: „Neužmirškite savo tautos šaknų.“ Jos tikrai reikalingos, jei norime eiti į gražią ir dorovingą mūsų tautos ateitį.
Dėkingas kun. klebonui dr. Sauliui Pauliui Bytautui OFM, supažindinusiam su bažnyčios požemiais – Chodkevičių šeimos sarkofagais, esančiais kriptoje, kurie sovietų laikais buvo išniekinti, ir papasakojusiam apie žiauriai nukankintus ir gyvus užmūrytus vienuolius.
Pagarbiai,
kan. Stanislovas Krumpliauskas
2023 10 24 d. Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose įvyko Lietuvos Respublikos Prezidento inicijuotas ir kartu su Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Valstybine kultūros paveldo komisija, Kultūros paveldo departamentu prie Lietuvos Kultūros ministerijos parengtas forumas dvarų paveldo aktualijoms aptarti.
Forumo metu Lietuvos Respublikos institucijos, organizacijos, ekspertai, dvarų valdytojai,
LDK kilmingųjų palikuonių bendrijos atstovai diskutavo apie dvarų sodybų apsaugos teisinio reguliavimo, tyrimų, valdysenos ir įveiklinimo iššūkius. Buvo aptartos galimybės ir potencialas, kuriuos vietos bendruomenėms, savivaldai ir visai šaliai atveria kultūros paveldo objektų išsaugojimas bei atvėrimas visuomenei.
„Šiandien dvarų išlikimas iškyla kaip vienas svarbiausių Lietuvos paveldo apsaugos ir atvėrimo dabarties gyvenimui klausimų“, – pradėdamas forumą sakė Prezidentas.
Pasak šalies vadovo, tenka pripažinti, kad dvarų sodybos išlieka mūsų pastangų susipažinti su Lietuvos ir lietuvių tautos istorija paraštėse, nes vis dar stokojame suvokimo, kad tai mūsų europinę tapatybę įkūnijantys objektai, už kurių išsaugojimą patys esame atsakingi.
Parengta pagal Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos informaciją.
Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos nuotraukos/ Robertas Dačkus
2023 10 25 d. Kauno r. Vandžiogalos miestelio centre prie paminklo – „NEPRIKLAUSOMYBEI ATMINTI“, kuris buvo pastatytas Vandžiogalos šaulių būrio iniciatyva 1933 metais, vyko patriotinė akcija – pamoka - Lietuvos Respublikos Konstitucijos dienos paminėjimas bei LŠS Kauno Apskrities Vytauto Didžiojo šaulių II-osios rinktinės jaunųjų šaulių pasižadėjimo ceremonija. Renginį pradėjo ir vedė LGGRTC Sekretoriato vyresnysis patarėjas bei Šv. Adalberto – LDK – riterių ordino aktyvus narys dr. Raimundas Kaminskas.
Senajame bažnyčios šventoriuje, prie 1831 m., 1863 m. sukilėlių kapų ir prie kryžiaus skirto Lietuvos laisvės kovotojams, kurie sovietmečiu buvo nužudyti Vandžiogaloje ir kol kas nežinia kur yra užkasti buvo uždegtos žvakutės.
Renginio dalyviai turėjo galimybę apžiūrėti bažnyčios varpinėje itin seną ir vertingą, dar 1721 m. Karaliaučiuje nulietą varpą, kuris kvietė Lietuvos kovotojus per 1831 m. ir per 1863 m. sukilimus į kovą už laisvę.
Pastebėtina, kad šalia Vandžiogalos bažnyčios esančiose kapinaitėse yra palaidoti 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyviai, tame tarpe ir LDK kilmingųjų giminių palikuonys – A. Chmielevskis, Dackevičiai, broliai Vilkevičiai bei Nobelio premijos laureato rašytojo Česlovo Milošo protėviai, tarp kurių ir jo senelis – Eugenijus Edvardas Artūras Milošas, dalyvavęs 1863 m. sukilime. Jis buvo ir vieno iš Č. Milošo knygos “Isos slėnis” personažų prototipas.
Renginyje dalyvavo Babtų, Domeikavos ir Vandžiogalos gimnazijų moksleiviai su mokytojais, Šv. Adalberto - LDK – riterių ordino nariai, šauliai, vietos gyventojai ir kiti svečiai.
2023 10 01 Lvive, Ukrainoje Šv. Adalberto – LDK – riterių ordino, LDK kilmingųjų
palikuonių bendrijos ir LDK atminties rūmų atstovas p. Modestas Vaitiekūnas iškilmingo
renginio metu Lvivo sukarinto licėjaus (Львівський ліцей з посиленою військово-
фізичною підготовкою імені Героїв Крут) vadovui pulkininkui Husar Jurij Volodimirovič
(Гусар Юрій Володимирович) įteikė Generolo Tado Kosciuškos garbės apdovanojimą
už aktyvią kovą ginant laisvę. Apdovanojimą 2017 m. įsteigė 10 Lietuvos istorinę atmintį
puoselėjančių organizacijų.
Iškilmingo renginio metu vyko Lvivo kadetų licėjaus auklėtinių pasižadėjimo ceremonija. Ši
priesaika turi didelę reikšmę kiekvienam kadetui, ypač karo su Rusija metu, suvokiant pavojų
savo Valstybės gyvavimui, kai jau ne vienas gynėjas paaukojo savo sveikatą ar net gyvybę už
Ukrainos laisvę. Pasižadėjimą įtvirtino po ceremonijos įvykusi kelionė į Marso lauką Lvive,
kuriame ilsisi kare žuvę Ukrainos kariai. Kadetai ir svečiai pagerbė didžiausią auką
atidavusius šalies gynėjus ir tvarkė jų kapus.
Renginiuose dalyvavo Vroclavo (Lenkija) sukarinto licėjaus Husarz ir Generolo Povilo
Plechavičiaus kadetų licėjus (Lietuva) auklėtiniai, kiti garbingi svečiai. Siekdami bendrų
tikslų ir vertybių, 2023 m. birželį Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos sukarinti licėjai pasirašė
bendradarbiavimo sutartį, kuria mokyklos įsipareigojo burti tarptautinę kadetų bendruomenę
bei dalintis patirtimi.
Nuo pat karo pradžios Šv. Adalberto – LDK – riterių ordino ir LDK kilmingųjų
palikuonių bendrijos narys p. Modestas Vaitiekūnas su kolegomis iš organizacijos
„LT4UA“ tiesiogiai bendradarbiauja su įvairiais Ukrainos ginkluotųjų pajėgų (ZSU),
specialiosios paskirties operacijų (SSO), teritorinės gynybos daliniais (TRO) bei Lvivo
sukarintu „Kruty didvyrių“ vardo licėjumi. Organizacijos surinktos lėšos kryptingai
naudojamos perkant automobilinę techniką, dronus, maistą, higienos produktus, kurie
nedelsiant pasiekia fronte esančius karius.
Už reikšmingą paramą Ukrainos Gynybos ministro Oleksėjaus Reznikovo įsakymu Modestui
Vaitiekūnui įteiktas „Garbės ženklasׅ“, jam įteikta ir Lvivo apskrities administarcijos Padėka.
Remdami ukrainiečius, mes kovojame ir už mūsų Nepriklausomybę.
Norintys prisidėti prie Laisvės kovos, gali siųsti paramą:
VšĮ LT4UA
Įm. k. 300034639
Ats. Sąskaita: LT717044000058622907
2023 09 29 d. Vilniuje, meno galerijos „Kunstkamera“ patalpose įvyko LDK istorinės atminties organizacijų nario Virgilijaus Norvaišos meno kolekcijos albumo pristatymas ir paroda. Surinkti Prano Gailiaus (1928-2015), Lino Katino (1941-2020), Heinz-Hermann Jurczek (g. 1954), Romualdo Petrausko (1958-2021), Arvydo Stanislavo Každailio (g. 1939) darbai. Albumo sudarytoja Jolanta Lebednykienė. Kolekciją aptarė albumo teksto autoriai akademikas Antanas Andrijauskas, prof. dr. Raminta Jurėnaitė, Kristina Liepinaitė, dr. Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, dr. Ramutė Rachlevičiūtė ir kt.
Ženklią vietą rinkinyje užima dailininko, grafiko Šv. Adalberto – LDK – riterių ordino Garbės nario, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus (1999) ir Komandoro kryžiaus (2023) kavalieriaus darbai. Gausus meno žinovų ir mylėtojų būrys, Šv. Adalberto – LDK – riterių ordino atstovai sveikino Virgilijų Norvaišą, jo žmoną Daivą ir dukrą Elviną, surinkus gausią ir vertingą kolekciją.
